Iki šiol – ir Spiers kūrinius gražiai išilgai lanko, kurį jie sukūrė su tais albumais, ty nuolatinio ir greitėjančio dinamiškumo kryptimi. Be jų sukeliamo škvalo, dėl jų darbo trajektorijos jausmo jie mane įtikina. Visada jaučiamas kažkas neišspręsto, kažko, ko jie siekia, laikydami griežtus rėmus. Jie nuosekliai siūlo patrauklius savo mįslių sprendimus, tačiau paieška niekada nesijaučia visiškai patenkinta – ji niekada nėra bevaisė, tiesiog tęsiasi. Tai tikrai ne dėl pastangų trūkumo. Kaip ir ankstesniame išleidime, duetas visiškai sudegina namus, parodydamas įspūdingai fizinį ir įtraukiantį pasirodymą, kuris vėlgi yra tiek visceralinis, tiek smegeniškas.
Pastebėsiu, kad tai taip pat pirmasis dueto įrašas su keliais kūriniais, šį kartą jie kūrinį suskirstė į dvi maždaug dvidešimties minučių dalis, pavadintas „Spires“ ir „Azimuths“. Atsižvelgiant į muzikos intensyvumą, malonu turėti galimybę trumpam atidėti, jei taip norisi, tačiau tai tikrai atrodo kaip dvi visumos pusės. Abu kūriniai yra atskiri balti knuckle reikalai – pirmasis sukuria skronuojantį intensyvumą, o antrasis savo frazes ir ritmus paverčia sūkuriais garso sūkuriais. Gerbal viską tęsia lengvais, riedančiais, judriais ritmais. Denzleris išnaudoja visas prekinio traukinio subtilybes, ty tiesioginę didelę energiją. Jis nubraižo paprastus modelius, kurie vėliau kartojami kelis kartus, kiekvienas su subtiliais dinamikos ir (arba) frazių skirtumais. Prisimenu, kaip kažkas su žiedu pilnu raktų bando pabėgti iš greitai degančio pastato. Kiekvienas klavišas bandomas kelis kartus prieš perjungiant į naują. Kiekvienas bandymas yra įnirtingesnis nei ankstesnis. „Gerbal“ yra nenutrūkstamas judėjimas, o Denzleris taip pat daro labai mažai pauzių, todėl jaučiamas ūmus skubos jausmas. Saksofonas dažniausiai skamba žemu, garsiai skambančiu registru prieš traškų, griežtą perkusiją, o duetas puikiai išlaiko pusiausvyrą ir atranda tembrinį malonų tašką. Neabejotinai pasitaiko skraidinimo momentų, tačiau jie niekada nepraranda proceso kontrolės ir galia visada sutelkiama ten, kur jie nori. Tai dar vienas puikus leidimas iš tikrai intriguojančio dueto.
Kaip ir ankstesni jų albumai, man prireikė kelių perklausų, kad iš tikrųjų gerai pajusčiau, ką daro muzika, nes tai toks sūkurys, o visuma yra daug sunkesnė nei visceralinis jaudulys dėl balto karšto srauto – taigi turėjau būti tikrai nepraleisite miško dėl medžių. Denzleris ir Gerbalas ir kartu, ir atskirai toliau kuria geriausią šiuolaikinio avangardo muziką – tai liudija jų duetų leidimai ir daugybė, kartais persidengiančių, projektų. Šiuo klausimu Confront kaip tik šiais metais išleido dar vieną Denzlerio kompoziciją pavadinimu „Low Strings“ ir Gerbalo أحمد [Ahmed] praėjusių metų pabaigoje išleido puikų naują 7 colių. Pirkite abu ir klausykite jų, kol laukiame kito jų „Protocluster“ išleidimo.