|
| Piteris Brötzmannas. Nuotrauka (c) Cristina Marx. |
Paskutinė mūsų saksofonininko Peterio Brötzmanno pagerbimo diena. Žiūrėkite pirmą dieną čia ir antrą dieną čia.
Peteris Brotzmannas / Paal Nilssen-Love Sweetsweat (Smalltown Superjazz, 2008 m.)
Kaip klausytojas, kaip žmogus, turintis didelę meilę laisvajam džiazui ir improvizacijai, esu daug skolingas Peteriui Brotzmannui ir jo įrašams. Tiesą sakant, ilgą laiką buvau jo muzikos gerbėjas ir, kaip aistringas fizinių objektų kolekcionierius, turėjau daug jo daiktų. Trumpai tariant, kadangi apie jo kūrybą buvo parašyta ir paskelbta daug žodžių, bėgant metams supratau, kad be jo pelnytos vietos Europos laisvajame džiaze ir improvizacijoje man išsiskiria du jo pasirinkimo aspektai. .
Pirma, net toks kaip jis, turintis beveik mitinį statusą, buvo tikrai atviras dirbti, groti ir bendrauti su daug jaunesniais muzikantais. Antra, kad jis buvo daug geresnis (arba bent jau man taip patiko jo muzika) mažose grupėse, ypač duetuose ir trio. Sujungus minėtus du (paliekant už legendinio dueto su Hanu Bennink), renkuosi jo vėlesnio laikotarpio duetą su norvegų būgnininku/perkusininku, vienu geriausių Paalu Nilssen-Love. Man pasisekė 2013-aisiais juos pagauti gyvai ir jų skambesys vis dar skamba mano galvoje.
Šiame leidime, gyvame 2006 m. įraše, jų pirmas kartu, jei neklystu, Brotzas pažeidžia beveik visas taisykles, kurios yra susijusios su „didžiojo vardo“ ar „solisto“ autoritetu džiazo tradicijoje. Nors jo grojimas yra nuožmus, agresyvus ir kupinas energijos, kaip visada, jis labai įsitraukęs klausydamas savo kolegos žaidėjo-keliautojo (atminkite, kad jis visada buvo kelio karys), palikdamas tiek daug erdvės Nilssen-Love pristatyti. jo idėjų spektras laisvojo džiazo būgnuose. Įrašytas kito puikaus Frode’o Gjerstado, klausytojas, sulaukęs daugiau nei valandos, gali pajusti dueto patosą, nenumaldomą jų puolimą prieš savo instrumentus. Tarogatą pamilau per Brotzo grojimą ir jis aiškiai pavertė jį iš vengrų liaudies instrumento į pučiamąjį, kad nukreiptų energiją į orą.
Tikiu, kad save meniškai išradinėti labai sunku, net neįmanoma. Peteris Brotzmannas tai pasiekė – atvirumo ir didybės matą, todėl Brotzmann/Love saksofono ir būgnų duetas tapo vienu svarbiausių laisvajame džiaze. Muzika gyvena amžinai.
– Fotis Nikolakopoulos
Joe McPhee, Peteris Brötzmannas, Kentas Kessleris, Michaelas Zerangas – žala padaryta (Not Two, 2009)
Prie Brötzmann šiame kvartete groja McPhee trimitu ir altiniu saksofonu, Kessleris kontrabosu ir Zerang būgnais. Forma grojo keletą metų ir buvo įrašiusi du ankstesnius albumus:
Pasakos ne laiku
(hatOLOGIJA, 2004) ir Žarnos (Okka Disk, 2006). (Dalis jų pasirodymo Montreuil, Prancūzijoje 2009 m., taip pat rodomi
Kelio kareivis
Brötzmann dokumentinis filmas (Bernard Josse, 2011)). Šį 2 kompaktinių diskų albumą sudaro du visi rinkiniai, įrašyti 2008 m. Krokuvos klubo „Alchemia“ teritorijoje.
Grupė gali būti laikoma dar vienu Čikagos tenteto pogrupiu, tačiau, kaip ir visos grupės, kuriose dalyvavo Brötzmannas, ji turi savo asmenybę, balsų susitikimą, sukuriantį savitą derinį. Albumas taip pat yra dar vienas nepaprastai universalaus McPhee muzikinio temperamento įrodymas, leidžiantis prisiderinti prie bet kokios aplinkos, tinkantis ir išsiskirti. Čia jis pabrėžia, suderina ir meta iššūkį Brötzmannui kartais svaiginančiu ryšiu. Tai galima išgirsti pradiniame tituliniame takelyje – ilgai trunkančiame viešnagėje, kur kartais skamba taip, tarsi jie būtų įsitraukę į mūšį per ugningų pareiškimų ir replikų eilę. Kitur jie dalijasi ramiais apmąstymais, o kūrinys baigiasi virpančių saksofonų, greitai besileidžiančių bosų ir toteminių būgnų susiliejimu. Priešingai, „Alchemia Souls“ yra spalvingas brikoliažas statybos procese, galiausiai paverstas grubiai apdorotais refrenais.
Keturių kūrinių, sudarančių antrąjį rinkinį, pavadinimai sudaro ilgesnį aprašymą „Laikinoji kelionė / Su Charonu / On The Acheron / Into The Hades“, iliustruota Brötzmanno viršelio kūrinyje. Nuoroda į graikų mitologiją yra retrospektyvi, tačiau jaučiama tam tikra kelionė, jei ne upe į požemį, tai per vandenis, kurių srovės svyruoja tarp ramios ir neramios. Visur stebina stulbinantis intuityvaus intelekto lygis. Visi keturi muzikantai sugeba užčiuopti net nedidelius krypties pokyčius ir koreguoti pasakojimo srauto balansą. Mes pereiname nuo atsarginių, preliminarių frazių ir siautulingų Zerango perkusijų, per arabiškus ritmus skambančius ragus, tada skundžiamą gedulą ir laipsnišką nusileidimą į verpetą, kur skamba laukiniai skelbimai. Pats Hadas yra sielvarto vieta, tačiau neviltis galiausiai virsta karčiu sprendimu ir vilties įtaiga, kai Brötzmannas paskelbia vieną iš savo orių, kontrolinių melodijų; kartu su McPhee jie abu pakyla, kol nutyla.
Brötzmanno muzika apėmė aukštas idėjas, neatgailaujančias savo mastu. Vienas arba su bendradarbiais jis išreiškė mūsų gyvenimo džiaugsmą ir praradimą, ir už tai turėtume būti dėkingi.
Instants Chavirés kvartetas 2009 m.:
– Colin Green
Brötzmann, Adasiewicz, Edwards, Noble – Mental Shake (Otoroku, 2014)
Mačiau, kaip Brötzmannas koncertavo su vibrafonininku Jasonu Adasiewicziumi 2011 m. „Vision“ festivalyje ir buvau priblokštas. Tokio derinio dar nebuvau girdėjęs, o vibruojančios vibrafono tekstūros ir saksofono intensyvumas paliko neišdildomą įspūdį. Londono kavinės „OTO“ įraše „Mental Shake“ laisvojo džiazo bosistas Johnas Edwardsas ir perkusininkas Steve’as Noble’as puikiai palaiko Broetzmanno ir Adasiewicziaus garsą. Šiame pirmą kartą susitikus Noble ir Edwards palaikymas yra neklystantis, jų indėlis yra lygiai toks pat kaip ir kiti du ir leidžia vibrafonui tapti dar labiau harmoningu elementu, o saksofonui nukeliauti dar toliau. Pristatoma kaip viena ilga improvizacija abiejose LP pusėse, muzika sustiprėja ir nyksta netikėtu melodingumu ir kvapą gniaužiančiu intensyvumu.
Ausys alsuoja stebuklu – Peteris Brötzmannas ir Heather Leigh
Brötzmann duetas su pedal steel gitaristu Leigh suteikė jam naują kontekstą tyrinėti keletą labai įdomių naujų tembrų ir tonų išplėstinėse improvizacijose. Būna ilgų ruožų, kai svaigstai jaučiau, kad visiškai neįsivaizdavau, kur jie eis toliau. Žvelgiant retrospektyviai, yra požymių, kad Brötzmannas galbūt nesugebėjo laikyti natų taip ilgai arba riaumoti taip giliai kaip anksčiau. Sunku žinoti, kas ten yra ir kas yra primesta. Neabejotina, kad albumai, kuriuos Brötzmann įrašė kartu su Leigh (įskaitant neseniai sukūrusį trio su Lonberg-Holm), žavi; jie užfiksuoja Brötzmanną puikia forma su tiek daug naujų idėjų, kaip ir tada, kai jis pirmą kartą atvyko į sceną…